nesugalvoju

Negalima moters kaltinti dėl neracionalių ar emocionalių sprendimų. Ji turi vieną savaitę mėnesy, kuomet nėra veikiama jokių išorinių jėgų.

Per pilnatį kliedi naktimis ir mąstai, kad tuoj tuoj išprotėsi. Jauti, kad gravitacija sumažėjo ir tavo galvoje apsigyveno svetimas „aš”. Jis kartais gąsdina, bet jau išmokai ignoruoti. Vėliesi į diskusijas apie gyvenimo prasmę, laiko tėkmę ir kitus nuobodžius dalykus.  Tereik ištverti.

Po savaitės prasideda PMS. Emocijos svyruoja nuo vieno kraštutinumo prie kito. Cheminės reakcijos organizme iššaukia poravimosi instinktą - nori visų ir visada. Bet sau to nepripažįsti, todėl manai, jog tas bičas išties yra toks idealus ir tobulas, kad permiegoti su juo verta. O jeigu jis tądien nesutiko, tai tas, kurį pamatei metro pasirodo dešimt kartų geresnis. Juk tu visada renkiesi geriausią iš esamos situacijos, nesivargindama pakeisti pačią situaciją.

Tada prasideda mėnesinės. Tai reiškia, kad praėjusių savaičių pastangos buvo bergždžios ir tu nepastojai. Net ir atrodo, neveikiantis motinystės, o gal tiesiog moteriškas instinktas įsijungia. Jauti liūdesį, kurio šaltinio negali įvardinti. Organizmas valo sukauptą blogą energiją. O tau tiesiog norisi gulėti embriono poza tyloje. Nebereikia nei gyvenimo prasmės, nei vyrų. Tai yra laikas su savimi.  Tik kad skauda. Vienoms pilvą, kitoms galvą, o man visad labiausiai - širdį.

Ateina geroji savaitė. Ir supranti, kad po šešių dienų viskas vėl prasidės iš naujo. Moters gyvenimo ciklas.

Vyrą moteris domina iki tol, kol jis su ja permiega. Moteris susidomi vyru kaip tik kitą rytą. Čia ir kyla visos gyvenimo problemos.

Vyrai kaip cigaretė.

Nenumaldomas noras iš pradžių, tuomet greitai prisidegi ir smarkiai įtrauki pirmąkart. Mėgaujiesi lėtai išpūsdama. Tada pradedi traukti dūmą vieną po kito ir matai, kaip lieka vis mažiau. Kai supranti, kad liko paskutinis - trumpai stabteli ir užfiksuoji. Reikšmingai įtrauki, numeti ant žemės ir sutrypi. Įsitikini, kad neprilipo prie bato ir nueini. Po dešimties minučių pagauni save mąstant: „kaip norėčiau parūkyt”.

Radusiems dosniai atsilyginsiu.

Because “O!” stands for amusement as much as for disappointment

“I’d like to go with all that fuck the system stuff, but I can’t as the system itself has fucked me already”

Priklausai mano apibrėžtai „O” kartai, jeigu:

Konsumerizmas tave piktina. Akropolis ir Maxima užknisa. Tiesa, Adidas, Apple, Q. Tarantino ar Red Bull yra neapsakomas gėris. Sukurtas kaip tik tau. Jis tave personalizuoja, suteikia tau identitetą. Tik tau.

Supranti, kad dabartinė sistema visai neveža. Tau nepatinka būti visuomenės dalimi ir tyliai svajoji išsikelti į Aldous Huxley aprašytą salą, pasistatyti ten trobelę ir ramiai vegetuoti atradus gyvenimo prasmę. Bet esi pernelyg įpratęs gyventi patogiai. Todėl sėdėdamas WOO noodl‘ų vakarą su draugais aptarinėji Zeitgeist idėjas, klausai reivo savo Ipod‘e, o Mac‘as  talpina visą tavo gyvenimą.

Supranti, kad demokratija neegzisuoja. Visada yra lygesniu už lygius. Ir esi patenkintas, kad negyveni, kaip ta pilkoji masė.

Skirstai žmones į naivius ir na, tuos, kur daugiau supranta. Savaime suprantama priklausai antrajai klasei. Nors per pilnatį visad suvoki, kad norėtum būti paprastesnis ir tiek daug negalvoti. Jau pavargai ieškoti prasmių. Todėl išmokai ignoruoti klausimus.

Labai norėtum turėti talentą ir iš to uždirbti pinigų. Bet bijai, o labiau tingi ieškoti, todėl dirbi nuo 9 iki 5. Kartais pavydi pankams menininkams grojantiems gitara prie Galeros. Jie neturi tokių reikšmingų problemų kaip tavo. Norėtum būti toks atsipūtęs. Bet negali. Rytoj tau deadline’as. Todėl puse dviejų nakties uždarai kompiuterį ir surūkai joint’ą. Tik tam, kad užmigtum.

Kažkada buvai vadybininku, o dabar pagaliau tapai projektų vadovu. Young profesional. Kaip ir visi. Su kolegomis juokais aptarinėji Alfos straipsnį „Kaip apsimesti, kad dirbi”, bet radai ofisę puikią vietą, kur niekas nemato, kaip feisbukini. Turi keletą mėgstamiausių ciniškų serialų, kuriuos išmokai žiūrėti darbe. Atsidarai notepad‘ą ir taipini viską, ką girdi, kad kiti manytų, jog dirbi. Išmokai dienos darbus padaryti per valandą.

Kartais visai nebeišeina susikaupti. Nes nebemoki pailsėti. Turėdamas laisvą vakarą jį praleidi Cozy, Woo, Cofe Inn. Bet kur. Vienas. Su kompiuteriu. Tarp žmonių. Nes likęs namie jauti kaip po truputį imi išprotėti. Reikia būti viešumoje. Kad kiti matytų. Kad jie ir tu žinotų, jog esi.  

Mėgsti sarkazmą. Nekenti, kai jį naudoja kiti. Pavyzdžiui aš, čia.

Prieš keletą metų išpopuliarėjęs žodis „nedžiugina” jau nebejuokingas. Tu išbandei viską. Ir tikrai nedžiugina. Aišku dar gali šokinėti parašiutu ir išgelbėti kokią žirafą Afrikoj, bet supratai, kad nuo savęs nepabėgsi ir emigracija visai nėra išeitis. Todėl savaitgaliai ten pat su tais pačiais tave po truputį veda į depresiją.

Išaugai iš to, kad skųstumeisi. Kai klausia, kaip gyveni, automatiškai atsakai - „puikiai”. Supranti, kad neapsimoka parintis. Niekas nepasikeis. Tik save liūdinsi. Todėl nesėkmes priimi taip pat ramiai, kaip ir džiaugsmus.

Sėdi bare su draugais ir nekantrauji grįžti namo, kad update‘intum savo statusą facebook‘e. Vietoj to, kad pasakytum tai garsiai tiems, kas tavęs klauso čia ir dabar.

Baliavoji daug ir dažnai. Nes tavęs nebegraužia sąžinė dėl neatliktų darbų. Savaitgalis seka vienas kitą. Pirmadienį jau žinai, ką veiksi penktadienį. Išmokai susitaikyti su pagiriomis ir gali sau leisti pragulėti lovoje visą sekmadienį. Kartais pagalvoji, kad reiktų kreiptis į AA. Tavo tėvai tikrai tiek negėrė. Bet pažiūri dar kokią vieną House‘o seriją ir praeina.

Tave sugėdino T.Ramanausko rašliava Pravdoje apie nuolatinius „praėjimus” į klubus. Jauteisi apnuogintas, skaitydamas, bet buvai pernelyg silpnas, kad pripažintum, jog tai apie tave. Gyneisi sau ir kitiems sakydamas, kad turi daug draugų, kuriems visai nesunku įrašyti tave į sąrašą kas vakarą.

Kai klausai tėvų istorijų apie komunizmą, džiaugiesi tau suteiktom galimybėm. Dar trečiam gyvenimo dešimtmety spėjai pamatyti ir patirti daugiau negu jie per visą gyvenimą. Anksčiau sakydavai „O, kaip faina!”. Dabar “O..” po truputį keičia „aj..”.

Perskaitei viską iki galo ir nusprendei, kad visa tai tėra užsidepresavusios, vis dar paauglės rašliava. Bet tyliai pasąmonėje zvibtelėjo karti abejonė… Džiaugiesi, kad ne viskas čia tau tinka 100%.

Skype pokalbio išrašas:
                 Aš: radau dėžę senos muzikos ir nuotraukų CD. Pasižiūrėjau, kad labai graži buvau. Dabar raukšlės paakiuosė, oda lėva. Krc man atrodo, kad pragyvenom savo gražiausius gyvenimo metus..
                 Ji: aha.
Po valandos nereikšmingų pokalbių ir 10min. pauzės.
[22:17:41] Ji says: bet ausra negi mes rimtai graziausius metus isgyvenom
[22:17:43] Ji says: no way
[22:17:47] As: ble bijau pakartoti tai garsiai
[22:17:49] As: nes kai parasiau siaip
[22:17:53] As: tai po to tik issigandau
[22:17:57] As: ir dbr bandziau pamirsti jau:)
[22:18:06] Ji: sudas, nu kunelis tik kiaukutas bla bla
[22:18:08] Ji: :D
[22:18:22] As: nx
[22:18:25] As: as noriu grazaus kiauto!
[22:18:31] Ji: jo.sudas.

Galvojau apie rūkymo ir alkoholio žalą. Kokia tikimybė, kad as nudvėsiu anksčiau laiko nuo kokios piktos ligos.  Tikimybė pati iš savęs yra tai, kad „jeigu 1000 žmonių išgyventų tą pačią situaciją, tai X jų nutiktų tai“. Kokia yra tikimybė, kad kada nors pasaulyje 1000 žmonių išgyvens unikaliai identišką situaciją (turėdami tokia pačią istoriją, patirtį ir paniatkes)?.. Jeigu tikimybė priklauso nuo tikimybės, tai nėra jokių tikimybių. Todėl tikimybė, kad aš mirsiu nuo kepenų cirozės, arba tikimybė, kad aš esu išimtis iš taisyklės – neegzistuoja. Jeigu norėsiu, tai ir būsiu išimtimi.

Perskaičiau savo blog’ą nuo pradžių iki galo. Atrodo lyg aš gyvenime nieko daugiau nedaryčiau tik gerčiau ir parinčiausi.

Sąmoningai suvokdama, o gal labiau guodžiančiai tikėdamasi, kad taip tikrai nėra, aš:

ą) įvedu cenzūrą alkoholiui. Nebeminėsiu nei kur, nei kiek, nei už kiek, nei ką, nei su kuo.

b) daugiau nerašysiu tol, kol neturėsiu papasakoti kažko reikšmingesnio, nei savo savaitgalio išklotinę.

Ate!

Kadangi jau rašau blog'ą apie pinigus, tai reikėtų šią temą vėl prisiminti. Nes žiūriu kuo tolyn, tuo labiau asmeninis jis pasidarė. Tiesa, į pinigus visąlaik žiūrėdavau asmeniškai, tai gal nėr ko stebėtis.

Anyway, Kalėdos, bėdos, nėra laiko, užtat yra darbų, bet trūksta pinigų. - štai taip poetiškai galima būtų reziumuoti mano padėtį.

Šią savaitę apturėjau darbo balių, kuriame mėgavausi dviejų valandų ajurvediniu masažu. Neskaitant to, kad visa galva buvo ištepta aliejumi, o po to teko vakarieniauti prabangiame restorane riebaluotais plaukais, tos dvi valandos tranzo nukėlė mane į Tailandą. Kur, beje, planuoju vykti už kelių mėnesių. Vos paleido tylią muziką, tas visas smilkalų ir aliejaus kvapų mišinys nugramzdino į tuščią papludimį prie žydrai žalio vandens. Niekur važiuoti nereikia. Viskas tavo galvoj:) Grįžus į realybę ėjom vakarieniauti ir viskas, kaip visad, baigėsi geru prisigėrimu. Nors paragavau kokius 3 alaus, kita diena darbe buvo viena sunkesnių. O ir dėtis nebuvo kur, nes ketvirtadienį turėjau būti keturiose vietose vienu metu. Teko išsirinkti dvi. Todėl nuvažiavau į Kauną pasveikinti draugų atidarius barą, o po to skubėjau atgal į Vilnių - kirpėjo gimtadienis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio išleidau 200Lt. Nemanau, kad čia daug įskaitant visą savaitės programą. Tikrai nedetalizuosiu kaip ir kur, nes pati nė velnio nežinau.

Šiandien sėdžiu namie, nes esu per sena baliavoti tris paras iš eilės ir šiaip užknisa:) Tai dienos sąmata tėra 30Lt, kuriuos palikau IKI pardavėjai. 

Na bet štai ir štai ir šio post'o esmė: nepaisant vertų dėmesio renginių būsimą šeštadienio vakarą (Gravity gimtadienis, Havana, Woo) aš jį praleisiu dar geriau! (kuriame intrigą…”kaip?” “negali būti!” - šaukia jie.. (as gripexo isgerus, uztat biski velka).

Kaip tau skamba lakstymas po psichiatrines ligonines, urvus, tiltus, laukimas mašinoje bele kiek, panika, tamsa ir šaltis, arbata iš termoso arba Statoiline kava. Visa tai trunka nuo 21val vakaro iki 15val kitos dienos.

Nuleidžiam uždangą: ENCOUNTER, urban žaidimas Vilniuje. Gauni užduotį į kompiuterį, turi “nulaužti kodą” ir supratęs, kur reikia vykti, važiuoti ten ieškoti sekančio kodo. Tikiuosi išgyvensiu ir pailsėsiu nuo reivo. Ir visa tai už dyką!

Tiesa, turiu planą pasiimti antrą porą drabužių, ir jei tektų užduoties laukti ilgėliau, nubėgti iki Gravity pašokti:)

P.S. Ir vistiek nelabai apie pinigus gavosi, nors tu ką. Reik keist blogo pavadinimą…

Kanų Liūtai šiais metais pateikė nemažai gerų reklamų. Ko gero visos jos jau peržiūrėtos youtube šimtus kartų. Tačiau nuo tada kai išvydau jas kino teatre (prieš mėnesį), niekaip nesugebėjau rasti šitos. Vienos geriausių. Todėl labai džiaugiuosi atsititktinai užtikusi ją Tado Vidmanto bloge.